0

Pankolis

2014.01.26

Pankolis (Foeniculum vulgare) – panašus į krapus, kmynus augalas, tačiau kito skonio, o išdžiūvusios sėklos lieka žalios.
Pankoliai yra daugiamečiai. Auginami kaip vienmečiai ar dvimečiai. Stiebai stipriai šakojasi. Apatinių lapų lapamakštės plačios, sustorėjusios. Iki 10 cm skersmens išaugę lapkočiai nupjaunami ir valgomi. Sustorėję lapkočiai su lapamakštėmis sudaro nedideles gūželes, kurios ir vartojamos maistui. Tinka salotoms, troškinti, konservuoti, sriuboms, mėsos, žuvies ir daržovių patiekalams paskaninti. Turi daug eterinio aliejaus, kuris suteikia malonų salstelėjusį, gaivinantį skonį ir anyžių kvapą. Žaliuose augaluose yra apie 150 mg% vitamino C, iki 0,5% eterinio aliejaus, karotino, rutino. Sėklose eterinių aliejų būna iki 6,5%. Jos vartojamos konditerijoje.
Gerai auga trąšioje ir purioje dirvoje. Sėjami gegužės pradžioje. Vaisiai ne kasmet prinoksta. Peržiemoja tik gerai apdengti arba laikomi rūsyje.

0

Midijos

2013.01.17

Midijos (lot. Mytilus edulis) – dvigeldžių moliuskų klasės (lot. Bivalvia) valgomi moliuskai. Priklauso tai pačiai šeimai, kaip ir austrės. Midijos užauga iki 8 centimetrų ilgio, jų mėsa pasižymi vertingomis maistinėmis savybėmis. Iki tinkamo valgymui dydžio midijos bręsta apie 18 mėnesių. Paplitusi visur, viena rūšis randama netgi Lietuvoje. Jų gausiausia negiliuose vandenynų pakrančių vandenyse, kur jos auga, prisitvirtinusios prie uolų, kur yra joms būtinas švarus ir neužsistovintis vanduo.

Specialiose fermose midijas auginti XIII amžiaus pradžioje pradėjo, anot vienų šaltinių, airių jūreiviai, anot kitų – prancūzai. Mūsų dienomis visame pasaulyje per metus užauginama iki 1,4 milijonų tonų midijų.

Kažkada vadintos „prasčiokų sraigėmis“, dabar midijos yra vertinamas restoranuose patiekalas, jų taipogi galima įsigyti didesniuose prekybos centruose, kur jos dažniausiai parduodamos išvirtos ir užšaldytos arba konservuotos. Nusipirkus šviežių midijų, rekomenduojama jas paruošti pirmą dieną, nes, kaip ir dauguma jūros produktų, midijos genda gana greitai. Gyvas nevalytas midijas visų pirma reikia gerai nuplauti po tekančiu vandeniu, peiliu nugramdyti kriaukleles, nuplėšti „barzdeles“ ties geldelių susijungimu. Midijų geldelės turi būti sandariai uždarytos, arba susiverti, į jas pabeldus. Galima midijas palaikyti 15-20 minučių užpiltas vandeniu ir išmesti tas, kurios nesusivers.

Midijų kriauklelės būna nuo tamsiai mėlynos iki auksu žvilgančios žalios spalvos, tačiau fermose dažniausiai auginamos tamsiai mėlynos arba juodos midijos, dėl joms būdingo švelnaus, saldžiai sūraus skonio. Midijų mėsoje yra daug proteinų, mineralinių druskų, fosforo, geležies, vitaminų A, B1, B2, B6 ir C. Baltymų jose netgi daugiau, nei veršienoje ar žuvyje, o kalorijų mažai. Midijas naudinga valgyti sergantiems ateroskleroze, cukriniu diabetu, mažakraujyste, taip pat pagyvenusiems žmonėms.
Kai kurie gurmanai midijas valgo gyvas, kaip austres, užlašinę šiek tiek citrinų sulčių, bet dažniau jos vartojamos termiškai apdorotos. Midijų mėsa puikiai dera su kitais produktais, daržovėmis, majonezu, įvairių rūšių kruopomis, prieskoniais ir padažais. Paprasčiausias gaminimo būdas yra paruošti midijų sriubą, kiti variantai – užkandžiai, salotos, troškiniai, kepsnys ant grotelių. Kartais paruoštame patiekale midijos paliekamos su geldelėmis, kituose receptuose naudojama tik jų mėsa.

0

Mėta

2013.01.17

Mėtos [Mentha longifolia] – tai daugiametis 30-110 cm aukščio augalas, turintis šliaužiantį šakniastiebį, keturkampio skerspjūvio stiebą. Žydi liepos – rugsėjo mėn. Išdžiovinti augalo lapai vartojami vaistams, turi skausmą malšinančių ir antiseptinių savybių. Mėtos nuovirai malšina skrandžio ir dantų skausmus, slopina pykinimą, padeda persišaldžius, sergant gripu, kostint. Tai pui ki burnos ertmės bei ryklės dezinfekcinė priemonė.

0

Melisa

2013.01.17

Melisa kilusi iš Pietų Europos, kur ji gerai žinoma nuo senų laikų. Jau tada ji buvo auginama kaip puikus bičių maistinis augalas. Iš tikrųjų melisos medus yra aukštos kokybės. Iš čia kilęs ir augalo pavadinimas (gr. melissa reiškia medų nešančią bitę).
Vaistinė melisa — lūpažiedžių šeimos daugiametis apie 125 cm aukščio augalas šakotu stiebu, baltais ar rožiniais žiedais, kiaušiniškais lapais. Žydi liepos—rugpjūčio mėnesį. Turi eterinio aliejaus; augalas kvepia citrina, yra kartoko, aštraus skonio. Melisa yra vitaminingas augalas. Nupjautais iki žydėjimo šviežiais ar džiovintais lapais ir jaunais ūgliais paskaninamos salotos, grybai, sriubos, žuvis, kompotai. Melisos lapais ir eteriniu aliejumi aromatizuojama arbata, actas, likeriai ir vynai. Danijoje melisa vartojama mėsai konservuoti. Eterinis aliejus vartojamas parfumerijoje ir farmacijos pramonėje vaistams aromatizuoti. Anksčiau melisa buvo vartojama nuo kandžių ir vabzdžių įkandimų.
Nors melisos lapai turi ir rauginių medžiagų, ir organinių rūgščių, gydymui svarbiausia jos eterinis aliejus. Liaudies medicinoje melisos žolės antpilu žadinamas apetitas ir gerinama virškinimo organų veikla. Melisa vartojama ir kaip vaistas nuo traukulių, neuralgijos, ji padeda malšinti galvos, stiprius skrandžio skausmus. Mūsų laikais žolės antpilo ar nuoviro (1:10) po 1 valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną geriama kaip raminančio vaisto nuo per didelio dirglumo, isterijos, hipochondrijos, nemigos. Kartais antpilo ir nuoviro skiriama nuo mažakraujystės ir labai negausių mėnesinių. Pastebėta, kad, sergant širdies ligomis, žolės antpilas mažina dusulį, širdies plakimo padažnėjimo priepuolius, skausmus širdies plote ir kraujospūdį. Liaudies medicinoje nuo stipraus širdies plakimo, skausmų širdies plote geriama 10—15 lašų melisos eterinio aliejaus. Šis aliejus vartojamas prakaitavimui skatinti ir mėnesinėms normalizuoti. Lietuvos liaudies medicinoje melisos ir mairūno antpilu stiprinama atmintis. Esant nesveikoms dantenoms ir skaudant dantis, melisos žolės antpilu ar nuoviru skalaujama burna. Jų kompresai dedami, esant sąnarių, raumenų reumatiniams skausmams, sumušimams ir opoms. Melisos lapų dedama į mišinius aromatinėms vonioms.
Šviežius lapelius galima dėti į vaisių ir šokolado desertus, jie tinka prie alkoholinių kokteilių (pvz., su citrusinių vaisių sultimis), vaisinių sriubų, taip pat prie salotų su agurkais, salotų lapais ir baltu sūriu.

0

Melionai

2013.01.17

Melionas — moliūginių šeimos vienmetis augalas šliaužiančiu 1—3 m ilgio stiebu. Vaisiai dideli, kvepiantys, apvalūs arba pailgi. Nelygu kokia veislė, vaisių minkštimas būna baltas, žalsvas arba šviesiai oranžinis. Yra ir kitų meliono rūšių.
Melionas, kilęs iš Mažosios ir Vidurinės Azijos, vėliau paplito kitose šalyse. Į Rusiją jis pateko XII—XIII a. graikų persikėlėlių iš Mažosios Azijos dėka. Labai vertingos ir vietiniams gyventojams labai reikalingos Vidurinės Azijos melionų veislės. Kai kurių Vidurinės Azijos veislių vaisiai, pakabinti vėsiame rūsyje, išsilaiko keletą mėnesių, todėl jais galima maitintis ir žiemą.
Vaisiai turi iki 13% ir daugiau cukraus, azotinių medžiagų, riebalų, ląstelienos, lakiųjų aromatinių medžiagų, vitaminų PP ir C, nemažai folinės rūgšties ir karotino.
Anglai melioną valgo per pusryčius, JAV, pavyzdžiui, neretai meliono skiltele pradedami pietūs. Artimuosiuose Rytuose šviežias arba marinuotas melionas patiekiamas prie mėsos arba žuvies. Rusijoje dažniausiai jis valgomas desertui. Vidurinės Azijos gyventojai melioną vytina. Nuo plonų meliono skiltelių nuskuta žievę ir jas džiovina prieš saulę, išdėstę ant lentų arba faneros lapų. Džiovinama apie 10 dienų. Pastaraisiais metais dažniau verdama melionų uogienė, ji yra labai skani. Melionai labai tinka sergantiems ateroskleroze, nes jie turi folinės rūgšties. Tinka jie taip pat ir pagyvenusiems žmonėms (ir vaikams), kadangi turi nemažai geležies, kuri būtina kraujo gamybai ir normaliam oksidacijos procesų vyksmui. Tačiau persivalgęs meliono net ir sveikas žmogus gali suviduriuoti, jam gali skaudėti pilvą. Melioną patariama valgyti sergantiems širdies ir kraujagyslių, kepenų, inkstų ligomis ir mažakraujyste.
Liaudies medicina melionus kartais vartoja kaip silpną vidurių paleidžiamąją priemonę, kai užkietėję viduriai ar sergama hemorojumi. Minkštimas ir sėklos skatina šlapimo išsiskyrimą. Sėklų vandens antpilu gydomos inkstų ligos. Pastebėta, kad melionai ramina nervus. Minkštimo nuoviru šalinamos pigmentinės dėmės, strazdanos ir spuogai.

0

Mėlynės

2013.01.17

Mėlynė — erikinių (viržinių) šeimos smulkus krūmelis. Jo lapai elipsiški, nukrintantys, žiedai žalsvai rožiniai. Vaisiai — rutuliškos mėlynai juodos uogos, jų minkštimas saldžiarūgštis, sutraukiantis. Žydi gegužės, uogos sunoksta liepos—rugsėjo mėnesį. Mėlynės auga beveik visoje miškų zonoje. Mėlynės — geras medingas augalas, iš jų surinktas rausvas medus yra labai malonaus kvapo. Mėlynės uogos renkamos visiškai sunokusios; jos lengvai maigosi, todėl reikia rinkti labai atsargiai. Uogos renkamos sausu oru, rasai išdžiūvus. Konservuotos cukrumi uogos gerai išsilaiko. Ilgam laikymui uogos džiovinamos pastogėse arba pavėsyje.
Mėlynių uogos turi 5—6% cukraus, apie 1% rūgščių (citrinos, obuolių, pieno, chino, gintaro), vitamino C, rauginių (apie 1,5%), pektininių (0,6%) ir dažinių medžiagų, glikozido mirtilino. Mėlynės turi daugiau negu kitos uogos ir vaisiai mangano, daug geležies. Mėlynės vartojamos šviežios ir džiovintos. Iš uogų daromi ekstraktai, sultys, sirupai, uogienės, kisieliai, morsas. Uogomis ir sultimis, jos turi raudonai violetinio pigmento, dažomi vynai, likeriai ir nealkoholiniai gėrimai. Anksčiau iš mėlynių sulčių buvo gaminami purpuriniai ir violetiniai dažai dailininkams. Sumaišius su kitomis medžiagomis, iš uogų gaminami dažai audiniams ir popieriaus dirbiniams dažyti, Augalo lapuose yra rauginių medžiagų, organinių rūgščių (taip pat ir askorbininės), eterinio aliejaus ir glikozidų neomirtilino, erikolino, arbutino. Augalo lapai ir stiebai naudojami odų rauginimui ir dažymui.
Iš uogų pagamintas skanus mėlynių vynas turi gydomųjų ir dietinių savybių ir rekomenduojamas kaip efektyvus vaistas nuo viduriavimų. Vynas veikia sutraukiančiai, nes uogos turi rauginių medžiagų. Todėl vidurius kietina ir šviežios uogos, uogų vandeniniai antpilai, mėlynių kisielius. Mėlynės uogos — puikus skrandžio ir žarnų veiklos reguliatorius, jas galima vartoti nuo visokių viduriavimų ir bet kokiame amžiuje. Be to, jos gerai gydo skrandžio (ypač sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui) ir žarnyno katarus. Liaudies medicina mėlynėmis gydo ir inkstų akmenligę, podagrą, reumatą, mažakraujystę, odos ir kitas ligas. Tam geriamas džiovintų uogų antpilas (1:20), ruošiamas šaltu būdu (duodama nusistoti 8 h).
Mėlynių sultys gerai tinka skalavimams nuo dantenų ir burnos ertmės, ryklės ir gerklų gleivinės uždegimų. Skalauti galima ir uogų nuovirais. Šiais atvejais mėlynės padeda ne tik nuo uždegimų, bet veikia ir kaip fitoncidas. Iš tirštai suvirtų uogų ir nuovirų daromi kompresai ir pavilgai šlapiuojančiai egzemai, nudegimams, opoms ir kai kurioms kitoms odos ligoms gydyti. Kompresams ir burnos bei gerklės skalavimui nuoviras verdamas iš 100 g uogų 0,5 L vandens, nuvirinus jį iki 250—300 g. Tokio nuoviro kompresai keičiami kas 4—5 valandas.
Iš mėlynių lapų (jie renkami gegužės—birželio mėnesį) verdama arbata, kuri geriama, sergant šlapimo pūslės uždegimais ir esant silpnam jos tonusui. Lapai vartojami ir nuo skrandžio dieglių, lėtinių enteritų, tulžies ir šlapimtakių akmenligės. Lapų ekstraktai, nuovirai ir antpilai dažniausiai vartojami, sergant diabetu. Bandymais su šunimis, kuriems buvo padidintas cukraus kiekis kraujyje ir pašalinta kasa, buvo nustatyta, kad lapų ekstraktas mažina cukraus kiekį kraujyje. Taip veikia lapuose esantis glikozidas neomirtilinas. Sergantys diabetu ligoniai paprastai kasdien geria tris kartus po stiklinę antpilo, kuriam virti reikia 1 valgomojo šaukšto smulkintų lapų stiklinei vandens. Kartais toks gydymas padeda, sergant lengva diabeto forma.
Pastaruoju metu gydytojai nustatė, kad mėlynių esktraktuose yra medžiagų, gerinančių regėjimą. Todėl juos reikėtų profilaktiškai vartoti asmenims, kurių darbas susijęs su įtemptu regėjimu, pvz., vairuotojams, mašinistams, pilotams ir pan.

Mascarpone (maskarponė) sūris – kilęs iš Italijos riebus minkštas sūris, gaminamas iš crème fraîche (apie 25% riebumo grietinės, gaminamos iš specialiai maitintų karvių pieno), kuri sutraukiama vyno rūgštimi. Grietinės dedama tris kartus, todėl sūris tampa ypač riebus ir minkštas. Priklausomai nuo rūšies, gaminat sūrį, gali būti pridedama ir pasukų.

Maskarponės sūrį nėra sudėtinga pasigaminti ir namų sąlygomis, naudojant grietinę ir vyno ar citrinos rūgštį ar paprasčiausias citrinos sultis. Maskarponė turi būti pieniškai baltos spalvos, tirštas ir lengvai tepamas ant duonos. Jis yra pagrindinis tiramisu komponentas, kartais naudojamas vietoj sviesto arba Parmezano sūrio, gaminant risotto. Maskarponės sūris buvo sukurtas XVI amžiaus gale arba XVII amžiaus pradžioje, kaip kitų sūrio gaminimo pašalinis produktas, o jo gaminimo būdas identiškas rikota sūrio (išskyrus tai, kad rikota gaminamas vien tik iš išrūgų) gaminimo procesui.

Maskarponė tinka tepti ant sumuštinių, gaminti pyragams, tiramisu ir saldžius patiekalus. Jame yra 453 kcal, 47% riebalų ir nedaug baltymų.

0

Mango

2013.01.17

Mango, yra Mangamedžio vaisius.
Mangamedis — žagreninių šeimos visžalis 20—40 m aukščio medis, vedantis stambius ovalius vaisius — kaulavaisius. Sultingas, kvapus, vaisių minkštimas gelsvai baltas, saldžiarūgštis. Kitos mangamedžio rūšies —indiškojo mangamedžio — vaisių minkštimas geltonas. Indiškojo mangamedžio vaisiai skanesni, už kitų.
Mangamedis kilęs iš Indonezijos. Ten, taip pat Indijoje ir kitose tropikų šalyse auginamos kultūrinės jo veislės. Vaisiai valgomi žali ir perdirbti, kartais sūdyti. Iš nesunokusių vaisių daromos salotos. Kauliukų branduoliai sumalami į miltus.
Mangai daug vitamino C, D, B1 ir karotino, tai didina jų maistinę vertę. Todėl mango sultys naudingos ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Indijos liaudies medicinoje sunokę vaisiai vartojami šlapimui varyti ir viduriams paleisti, įvairiems vidiniams kraujavimams stabdyti. Sultys vartojamos kaip išoriniai vaistai nuo ūmių dermatitų. Vaisių žievė vartojama kaip sutraukiantis ir skrandį tonizuojantis vaistas, sėklų kauliukai — nuo kirmėlių, o sėklos — nuo astmos. Mangamedžio lapai laikomi vaistais nuo skorpionų įkandimų. Spiritinė džiovintų žiedų tinktūra tinka nuo viduriavimų, lėtinės dizenterijos, šlapimo pūslės kataro.

0

Makaronai

2013.01.17

Makaronai – iš įvairių rūšių miltų (kvietinių, ryžių, grikių), vandens, kiaušinių ir prieskonių pagamintas maisto produktas, gaminami įvairiausiųformų – šiaudelių, vamzdelių, pagaliukų, juostelių, kriauklelių, spiralių ir kt. Italijoje žodžiu „makaronai“ vadinami tik ploni, trumpi tuščiaviduriai makaronai, žodis „pasta“ apima ne tik kitus makaronus, bet visus verdamus tešlos gaminius (lazaniją, raviolius), o lakštiniais vadiname pilnavidurius, plonų juostelių formos makaronus.

Lakštiniai buvo sugalvoti senovės Kinijoje, maždaug prieš 4000 metų. Iš pradžių jie buvo gaminami iš sorų miltų, vėliau iš kvietinių. Ilgainiui makaronai paplito į Tibetą, Pietryčių ir Vidurinę Aziją, o XIII amžiuje atkeliavo ir į Italiją, kur išpopuliarėjo ir buvo pamėgti visoje Europoje, o vėliau – ir visame pasaulyje.

Lakštiniai, gaminami iš įvairių miltų, ypač mėgstami Azijoje. Dažniausiai patiekiami sriubose arba apkepti su daržovėmis ir mėsa, taip pat su įvairiais padažais.

Makaronai, arba pasta, dažniausiai gaminami iš kvietinių miltų ir klasifikuojami į daugybę rūšių, jų yra apie 350 (trumpieji tuščiaviduriai – ploni ir ilgi spagečiai, vermišeliai ir spagetiniai, plokštieji – skirti lazanijai, įvairių žaismingų formų mažieji, skirti įdarymui arba jau su įdaru – ravioliai, ir kt.).

0

Mairūnas

2013.01.17

Augalo pavadinimas kilęs iš graikų kalbos (gr. oros – kalnas, ganimaj – džiaugtis) (lot. Origanum). Buvo manoma, kad šis kalnų augalas suteikia vyriškumo ir džiaugsmo. Jis buvo auginamas senovės Egipte, Graikijoje, Romoje ir labai vertinamas kaip prieskoninis, vaistinis ir dekoratyvinis (vainikams) augalas. Tai lūpažiedžių šeimos daugiametis (arba vienmetis) žolinis, aromatingas šakotu stiebu apie 50 cm aukščio augalas. Lapai smulkūs, pailgai ovalūs; žiedai rausvi arba balti, susitelkę varpos pavidalo žiedynais. Žydi liepos-rugpjūčio mėnesį. Savaime auga ir auginamas tropikuose, Pietų ir Centrinės Europos šalyse, Kinijoje ir JAV.
Prieskoniams tinka lapai ir žiedų pumpurai, surinkti prieš žydėjimą. Juose yra apie 0,4% saldžiai kartoko kvapo ir savito skonio eterinio aliejaus. Be eterinio aliejaus, lapuose yra taninų (apie 4%).
Mairūno, kaip prieskonio, dedama į dešras, konservus ir vyną. Smulkinti švieži lapai ar džiovintų lapų milteliai suteikia maistui kartoką prieskonį. Jų dedama į salotas, sūrius, mėsos, žuvies ir daržovių patiekalus. Mairūnas vartojamas, gaminant labai kvapų actą.
Mairūno žolės nuovirai ir antpilai liaudies medicinoje vartojami tonizavimui, nuo spazmų ir katarų. Mairūno paprastai duodama kaip papildomo vaisto nuo paralyžių, neurastenijos, depresinės būklės, galvos skausmo, svaigimo, spazminio kosulio, astmos ir slogos. Kartais jis vartojamas nuo skrandžio ir žarnyno ligų (ypač vaikams), pasireiškiančių pūtimu, viduriavimu, diegliais. Mairūno aliejumi daromi įtrinimai nuo mazginio venų išsiplėtimo, podagros, reumato. Bulgarijoje lapų antpilas (dienosdozė: 4 arbatiniai šaukšteliai žaliavos stiklinei verdančio vandens) vartojamas nuo achilinių gastritų (kai neišsiskiria skrandžio sulčių), skrandžio spazmų ir sutrikus mėnesinių ciklui.



Тelefonas: +370 46 216619
Mob: +370 699 21021
Adresas: S. Nėries g. 16A, Klaipėda





      Staliukų rezervacija tel. +370 46 216619